Straipsnį parengė: LEU SEF studentė Ugnė Sasnauskaitė.
Spalio 29 d. mes, grupelė Lietuvos Edukologijos Universiteto socialinio darbo pirmo kurso studentų, nuvažiavome į „Navininkai“ dienos centrą Aukštadvaryje suorganizuoti dienos veiklų vietiniams, lankantiems dienos centrą bei iš Čižiūnų globos namų atvykstantiems vaikams. Mums atvykus, gana greitai pasirodė ir grupelės vaikų bei paauglių, susidomėjusių, kas jų laukia. Sukvietus vaikus į ratą, pažaidėme keletą susipažinimo žaidimų, „pralaužėme ledus“ su aktyviais žaidimais, kur atsiskleidė lyderiauti mėgstančių bei mažiau konkurencingų vaikų asmenybės. Žaidimai praėjo smagiai, buvo daug juoko, nemažai ir drovumo. Smagu buvo į programą įtraukti ir improvizacijų pastebėjus vaikų nusiteikimą, gebėjimus. Tam gelbėjo išankstinis „atsarginių veiklų“ susiplanavimas, aktyvus stebėjimas ir intuicija.
Vėliau tęsėme programą su orientaciniu žaidimu, kurio vaikai, atrodė, labai laukė. Kai kuriems vaikams užduotys pasirodė gal kiek per lengvai įkandamos, bet buvo ir tokių, kuriems reikėjo labai pasistengti, kad išdrįstų save išreikšti. Buvo smagu stebėti komandines vaikų pastangas. Kartais vaikų sprendimams prireikė ginčų, derybų, bet kiekviena komanda galiausiai įveikė visas užduotis. Įtraukėme ir kūrybiškų, ir loginių, ir strateginių užduočių visavertiškam vaikų ugdymui, kad visi galėtų pasireikšti ir atsiskleisti.
Po pietų tęsėme veiklas. Didelį įspūdį vaikams paliko juokingas ir aktyvus kortų žaidimas, kurio metu vaikai sėdo vieni kitiems ant kelių ir tokiu būdu kūrė „žmonių bokštus“. Vėliau pasiūlėme vaikams žaisti „šaradas“ – vaidmenų spėlionių žaidimą, kuris neįtikėtinai įtraukė vaikus. Nors pradžioje žaidimas atrodė nelabai sklandus, kai vedėjo vaidmenį perėmė patys vaikai, viskas pasitaisė ir žaidimas užsitęsė labai ilgai. Buvo gera stebėti vaikų kūrybiškumą, sumanumą, aktoriškumą. Po žaidimų sekė skanėstų kramsnojimas, juokas ir neišvengiamos fotosesijos!
Girdėjom tik teigiamus atsiliepimus bei vaikų norą, kad mes grįžtume ir kitą kartą. Manome, kad atsižvelgiant į tai, kad vaikų nepažinojome, nenumatėme tikslaus jų amžiaus ir skaičiaus, viskas vyko itin sklandžiai. Labai džiaugiamės šia galimybe tiesiog „įšokti ir daryti“, o vaikus pažinti ne per ilgą stebėjimo procesą, bet tiesiog per pačius žaidimus ir bendras veiklas.