Atviras laiškas Lietuvos politikams „Tam, kad mūsų vaikai būtų laimingi“

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai GRAUŽINIENEI

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui BUTKEVIČIUI

Vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai ŽIOBIENEI

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Ričardui MALINAUSKUI

Mylinčiai vaikus žiniasklaidai, verslo institucijoms ir neabejingiems piliečiams

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Socialinio ugdymo katedra kartu su Lietuvos socialinių pedagogų asociacija š. m. birželio 11 d. surengė interaktyvias edukacines diskusijas Utenos rajono savivaldybėje bei Sudeikių daugiafunkciame centre. Utenos miestas tituluojamas laimingiausiu Lietuvos ir pasaulio miestu (Jungtinių Tautų (JT) globojamame laimingiausio pasaulio miesto konkurse Utena 2013 m. pelnė auksą). Kartu su savivaldybės darbuotojais diskusijose dalyvavo Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos, NVO vaikams konfederacijos valdybos nariai ir Lietuvos edukologijos universiteto, Mykolo Romerio universiteto, Šiaulių universiteto akademinės bendruomenės nariai – socialinių pedagogų ir darbuotojų rengėjai.

Sambūrio dalyviai konstatavo, kad ketvirtis Nepriklausomybės amžiaus nepadarė mūsų vaikų laimingesnių, valstybėje nėra sukurto sisteminio požiūrio į vaiko gerovę, o kompleksinės pagalbos vaikui ir jį auginančiai šeimai fragmentai šalyje dar tik formuojasi.

Statistiniai ir tarptautinių indeksų duomenys atskleidžia vaiko gerovės politikos Lietuvoje sąstingį. Nuo 2006 m. iki 2015 m. vaiko gerovės srityje padaryta pažanga yra labai nežymi ir fragmentiška. Materialinės gerovės, elgesio, rizikų bei būsto ir aplinkos srityse Lietuva tebėra tarp trejeto šalių, kurios užima paskutines vietas minėtuose reitinguose.

Milijoninės ES lėšos nekuria sisteminio ir nuoseklaus požiūrio į vaiką ir šeimą, neskatina tarpinstitucinio, nuoseklaus ir atsakingo įsisenėjusių problemų sprendimo. LR ministerijos veikia atskirai, bendradarbiavimas su socialiniais partneriais yra fragmentiškas, žinybinės problemos sprendžiamos ne bendradarbiaujant, o konkuruojant.

Vaiko gerovės komisijos, kurios įkurtos visose ugdymo institucijose ir turi spręsti sisteminius vaiko gerovės ir pagalbos šeimai klausimus, iki šiol veikia uždarai, be bendruomenių palaikymo, politikų valios, finansinės, organizacinės paramos, o jose sprendžiamos ne vaiko gerovės ir jo šeimos įgalinimo, o baudimo ir netikėtų situacijų sprendimo problemos. Fragmentiškai vaiko gerovės politikai stinga nuoseklumo, finansinės paramos ir politinės valios.

Pastaruoju metu visas iškylančias problemas, susijusias su pagalba socialinės rizikos šeimoms, nusikalstamumo prevencija ir net globojamų vaikų deinstitucionalizacijos problemas bandoma spręsti komandiniu būdu, tačiau atsiranda konkurencija ir nebebendradarbiaujama. Todėl socialiniai pedagogai ir pilietinių organizacijų atstovai siūlo skubiai:

1. Tarpžinybinei vaiko gerovės tarybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suteikti nacionalinį statusą įteisinant ją veikti prie Lietuvos Respublikos vyriausybės.

2. Įvesti socialinių pedagogų ir psichologų etatus ikimokyklinėse įstaigose, didinti socialinių pedagogų skaičių visose ugdymo įstaigose, įgalinant juos rizikos atveju vykdyti vadybininkų funkcijas ir reglamentuojant vaikų skaičių vienam pagalbos profesionalui, kuris būtų tiesiogiai priklausomas nuo rizikos grupės vaikų ir šeimų skaičiaus ugdymo institucijoje ir savivaldybėje.

3. Skatinti ugdymo institucijas prisiimti socialinės rizikos šeimoms, išgyvenančioms krizes, ir globojamiems vaikams kompleksinės pagalbos funkcijas. Prašyti savivaldybių ir seniūnijų vaiko gerovės komisijas papildyti skėtinių pilietinių organizacijų, bendruomenių bei politinių organizacijų atstovais.

4. Globos institucijas reorganizuoti atsakingai, suteikiant joms daugiafunkcių centrų, kompleksinės pagalbos, atvejo vadybos, atokvėpio, individualios kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai, palaikomojo būsto funkcijas, o globos institucijų pertvarką organizuoti nuosekliai, jautriai ir atsakingai, pasinaudojant jau sukurta infrastruktūra (jaunimo, pagrindinių mokyklų, veikiančių daugiafunkcių centrų ir kitų ugdymo institucijų, bendruomenių ir kt. infrastruktūra), į bendruomenes orientuotų paslaugų modeliu ir vietinių bendruomenių, NVO įgalinimu.

5. Sparčiau spręsti ikimokyklinio ugdymo problemas: tuštėjančias ugdymo institucijas reorganizuoti į daugiafunkcius centrus, arba jau esančiose institucijose steigti dienos centrus ikimokyklinio amžiaus ir kitų grupių vaikams, organizuoti stovyklas ir kompleksinės pagalbos centrus, plačiau atverti bendruomenėms ir kitoms pilietinėms organizacijoms.

6. Įgalinti savivaldybių vaiko gerovės komisijas, suteikiant joms finansinių resursų, sistemiškai spręsti vaiko gerovės ir kompleksinės pagalbos šeimai problemas ir, remiantis jau esančiais norminiais aktais, teikti kompleksinę pagalbą ne tik ikimokyklinio amžiaus vaikui, bet ir to stokojančiai šeimai bei asmenims nuo gimimo iki mirties.

7. Finansuoti socialinių pedagogų etatų įvedimą atsakingai veikiančiose bendruomenėse, NVO, kurios prisiima atsakomybę ir turi kompetencijų kvalifikuotai spręsti vaiko gerovės problemas, taip stiprinti socialinę partnerystę ir pilietinę visuomenę.

Doc. dr. Sigita BURVYTĖ, Lietuvos edukologijos universiteto Socialinio ugdymo katedros vedėja, VšI Vaikų ugdymas direktorė

Prof. dr. Giedrė KVIESKIENĖ, Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės edukacijos fakulteto tarybos pirmininkė, NVO vaikams konfederacijos garbės prezidentė, Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos valdybos narė, VšI Atsigręžk į vaikus valdybos pirmininkė

Auksė PETRUŠKEVIČIŪTĖ, Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos direktorė

Kristina PAULIKĖ, socialinė pedagogė, Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė

Elena URBONIENĖ, NVO vaikams konfederacijos direktorė, NVO tarybos narė

Vajonė STRIMAITIENĖ, Lietuvos vaikų draugų asociacijos (A.m.a.d.e Lietuva) prezidentė, Pagrindinių mokyklų asociacijos valdybos narė, Lietuvos socialinių pedagogų asociacijos narė, NVO vaikams konfederacijos valdybos narė